Šiuo metu verslas neabejotinai susiduria su iššūkiais, kurių pasekmes teks prisiminti ilgam. Vieni didžiausių jų – finansiniai. Natūralu, tai skatina didesnį susidomėjimą galimų nemokumo procesų klausimais – ką daryti susidūrus su likvidumo problemomis, kada verta kreiptis dėl restruktūrizavimo proceso, o kada – bene vienintele išeitimi tampa bankrotas? Savotiškos sumaišties bei nežinomųjų įneša ir tik šiemet įsigaliojęs naujasis Juridinių asmenų nemokumo įstatymas, pagal kurį praktika tik formuojasi.
Daiva Ušinskaitė-Filonovienė, advokatų kontoros „WINT Law firm“ vadovaujančioji partnerė, ramina, kad bent jau kol kas įmonių bankrotų procesų situacija mūsų šalyje niekuo nesiskiria nuo ankstesnių metų.
Remiantis Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos duomenimis, nuo šių metų pradžios iki gegužės 11 d. teisme pradėtos nagrinėti 352 nemokumo procedūros. Per visus 2019 m. pradėtos 1.988 procedūros.
Pagal 2019 m. duomenis, pagrindiniai bankroto proceso iniciatoriai yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (45%) ir VMI (18%). Toliau rikiuojasi įmonių vadovai (15%) ir savininkai (10%), kiti kreditoriai (8%), darbuotojai (3%), įmonių likvidatoriai (1%).
„Iš praktikos galiu pasakyti, kad daugumai įmonių vadovų bei akcininkų bankroto ir nemokumo procesai skamba labai baisiai. Ir tas baimės įveikimo procesas paprastai yra gana ilgas – kartais užsitęsia kelis mėnesius. Tai nėra gerai, nes bet koks delsimas situaciją gali tik pabloginti. Jeigu reikėtų trumpai atsakyti, kada svarstyti apie nemokumo procesus, atsakymas būtų paprastas: kai turto yra mažiau negu skolų“, – sako D. Ušinskaitė-Filonovienė.
Inicijuoti restruktūrizavimą, anot jos, reikėtų tuomet, kai juridinis asmuo dar gyvybingas, gali atsigauti ir tą tikrai ketina daryti.
„Kaip atskiri tą gyvybingumą? Pažiūrėkite, ar esamos ir būsimos (tačiau realios) sutartys padės „išvežti“ visus kreditorius. Nereikia rinktis restruktūrizavimo kaip tarpinės stotelės iki bankroto. Kreditoriai ir teismai taip pat vertina, kiek realu, kad įmonė atsigaus“, – komentuoja teisininkė.
Ji primena, kad nemokumo procesą gali pradėti įmonės vadovas ir kreditorius. Vadovams, kurie neinicijuoja šio proceso laiku, gresia atsakomybė už pavėluotą bankrotą – teisių eiti vadovaujančias pareigas apribojimas ir ieškiniai dėl padarytos žalos kreditoriams. Ir tokia grėsmė vadovui, palyginti su ankstesniu teisiniu reguliavimu, tik didėja – dabar akcininkai neturi pareigos ir teisės inicijuoti savo įmonei nemokumo proceso.
Nereikėtų guosti savęs tuo, kad dėl karantino vadovo pareigos „sustabdytos“. Moratoriumas taikomas tik kreipimuisi į teismą, o štai pareiga inicijuoti nemokumo procesą pradedant derybas su kreditoriais yra ir ji nei atšaukta, nei sustabdyta.
Teisininkė dalinasi praktiniais patarimais, kaip atpažinti galimai nesąžiningai į nemokumo procesą einantį skolininką.
„Pagrindiniai signalai, į kuriuos patarčiau labiausiai atkreipti dėmesį, yra įmonės akcininkų ir vadovų pasikeitimas, įmonių grupės struktūriniai pokyčiai, turto perleidimas ar perskirstymas grupės viduje, įkeitimo sandorių (ypač, kai įkeičiama ne banko naudai) didėjimas. Taip pat būkite budrūs, jeigu skolininkas siūlo mokėti tiesiai jo tiekėjams. Finansinių atskaitomybių neteikimas, neteisminio bankroto siūlymai irgi turi sukelti abejonių. Taip pat būtina tikrinti įmonės dokumentus – tai gal ir nuobodu, bet labai informatyvu“, – pataria „WINT Law firm“ vadovaujančioji partnerė.
Anot jos, aiškiai įvardyti terminą, kiek praktiškai užtrunka bankroto procesai, sudėtinga. Terminai gali svyruoti nuo kelių mėnesių iki bene 10 metų.
Reikia konsultacijos? Kreipkitės į profesionalus.