Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimu byloje Nr. C-251/16 reikšmingai patikslino ir papildė ESTT nuosekliai formuojamą draudimo piktnaudžiauti teise principo taikymo doktriną PVM srityje, atsakydamas į iki šiol gana aktualų ir dažnai nacionalinėje mokestinių ginčų praktikoje pasitaikantį diskusinį klausimą, ar draudimo piktnaudžiauti teise principo taikymui yra būtina įrodyti, kad mokestinės naudos siekimas yra vienintelis tikslas ir ginčijamas sandoris neturi jokių kitų ekonominių tikslų, ar vis dėlto užtenka įrodyti, kad mokestinės naudos siekimas yra pagrindinis tikslas, neatsižvelgiant į tai, kad ginčijamas sandoris gali turėti ir kitų, ekonomiškai pagrįstų tikslų.
Draudimo piktnaudžiauti teise doktrina į PVM apmokestinimo sritį buvo perkelta ir pagrindiniai jos taikymo principai PVM apmokestinimo srityje buvo apibrėžti garsiajame plačiai cituojamame ESTT 2006 02 21 sprendime Halifax ir kt. Nr. C-255/02, kuriuo ESTT į PVM apmokestinimo sritį perkėlė bendrąjį draudimo piktnaudžiauti teise principą, įtvirtinantį taisyklę, kuria vadovaujantis asmenims yra draudžiama remtis Europos Sąjungos teisės normomis sukčiaujant arba piktnaudžiaujant, taip pat Europos Sąjungos teisės normų taikymo negalima išplėsti tokiu būdu, kad jos apimtų ūkio subjektų piktnaudžiavimą (ESTT 2006 02 21 sprendimo Nr. C-255/02, 68-69 p.). ESTT pažymėjo, kad PVM apmokestinimo sistemą reglamentuojančių Europos Sąjungos teisės aktų taikymas negali būti išplėstas tiek, kad apimtų ūkio subjektų piktnaudžiavimą, t. y. sandorius, kurie sudaromi ne įprastinėje komercinėje veikloje, bet dėl vienintelio tikslo – įgyti Bendrijos teisės numatytą naudą piktnaudžiaujant (ESTT 2006 02 21 sprendimo Nr. C-255/02, 69 p.). Šiuo atveju ypatingai atkreiptinas dėmesys į ESTT naudojamą vienintelio tikslo (angl. „solely for the pupose”) sąvoką, kuri mokestinių ginčų praktikoje dažnai yra suprantama kaip reikalavimas pateikti įrodymus, kad ginčijamas sandoris neturėjo jokių kitų tikslų, išskyrus tikslą gauti mokestinę naudą. Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tame pačiame sprendime ESTT aiškindamas draudimo piktnaudžiauti teise doktrinos taikymo sąlygas PVM apmokestinimo aspektu vartojo ir kitą – pagrindinio tikslo (angl. „essential aim”) sąvoką, nurodydamas, kad piktnaudžiavimo konstatavimui yra būtina įrodyti, kad ginčijamų sandorų pagrindinis tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas (žr. ESTT 2006 02 21 sprendimo Nr. C-255/02, 86 p.).
Skirtingos ESTT vartojamos „vienintelio tikslo” ir „pagrindinio tikslo“ formuluotės mokestinių ginčų praktikoje leido dvejopai interpretuoti būtinas piktnaudžiavimo doktrinos taikymo sąlygas PVM apmokestinimo srityje ir kėlė diskusijų dėl to, ar siekiant konstatuoti piktnaudžiavimą, yra būtina įrodyti, kad sandorio vienintelis tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas ir sandoris neturi jokių kitų tikslų, ar vis dėlto užtenka įrodyti, kad mokestinio pranašumo įgijimas yra pagrindinis sandorio tikslas, neneigiant, kad be šio tikslo sandoris gali turėti ir kitų, ekonomiškai pagrindžiamų tikslų. Nors, šiuo aspektu ESTT draudimo piktnaudžiauti teises principo doktrina buvo papildyta ESTT 2007 07 05 sprendimu Part Service C-425/06, kuriame ESTT pažymėjo, kad piktnaudžiavimo doktrinos taikymui nebūtina nustatyti, kad ginčijamu sandoriu buvo siekiama tik mokestinės naudos, užtenka konstatuoti, kad ginčijamu sandoriu iš esmės buvo siekiama mokestinės naudos (ESTT 2007 07 05 sprendimu Part Service C-425/06, 44 p.), tačiau ESTT aiškaus atsakymo dėl „vienintelio tikslo” kriterijaus netaikymo taip ir nepateikė.
Daugiau skaitykite: čia